Raudondvario dvaro sodybos pilies-rūmų remonto laikotarpiu Juozo Naujalio memorialinis muziejus, susiaurinęs savo ekspozicines erdves, laikinai lankytojus priima kitame istoriniame XIX a. vid pastate – buvusiame svirne.

Pagrindinė muziejaus ekspozicija, įamžinanti Lietuvos muzikos patriarchą Juozą Naujalį (1869-1934) ir jo gimtinę – Raudondvarį, skirta mūsų įžymiajam kraštiečiui. Lankytojai muziejuje gali pamatyti Amerikos lietuvių koncertinės kelionės po JAV metu J. Naujaliui padovanotas relikvijas, arbatos ir pietų servizus, kuriais naudojosi kompozitorius ir jo šeimos nariai, antikvarinę J. Naujalio spintą su joje slypėjusia „paslaptimi“, susipažinti su Juozo Naujalio gyvenimu, kūryba, visuomenine veikla, įnešusiais itin svarų indėlį lietuvybės puoselėjimui, tautinės savimonės ir tautiškumo ugdymui Lietuvoje.

Kadangi Raudondvario dvare ėmė formuotis Juozo Naujalio kaip menininko, muziko, kultūrininko asmenybė, o grafo H.B. Tiškevičiaus mecenatystės dėka jis turėjo galimybę studijuoti Varšuvos muzikos institute ir tapti pirmuoju profesionaliu muziku Lietuvoje, o vėliau ir pirmuoju muzikos profesoriumi, tai ekspozicijose nemažas dėmesys skiriamas ir grafų Tiškevičių šeimos kultūrinėms tradicijoms, dvaro aplinkai ir dvaro savininkų įtakai Raudondvario kaip vietovės augimui bei suklestėjimui. Šiuo metu ekspozicijoje galima susipažinti su Raudondvario praeitimi, grafų Tiškevičių genealogija, kelionėmis po svečias šalis, pomėgiais, svarbiais kultūros paveldo objektais Raudondvaryje, Lietuvoje ir kitose šalyse, išlikusiais iki mūsų dienų arba palikusiais neišdildomą pėdsaką Lietuvos kultūroje. Keliones į egzotiškas šalis – Ugandą, Kongą, Egiptą – mena daugiau kaip 100 metų senumo reklaminė iškaba, kelionių metu padarytos fotonuotraukos, Raudondvario bažnyčios grožį ir didybę galima įsivaizduoti pažvelgus į baltojo marmuro dekoro elementus ir Vandos Tiškevičienės antkapinį paminklą, pilies menes primena restauracijos metu rastos koklių šukės ir kt.

Šiuo metu muziejus suteikia lankytojams unikalią galimybę pabuvoti muziejaus fonduose, kur „apgyvendintos“; pilies menėje anksčiau „karaliavę“ tautodailininkės Nijolės Būrienės žiniuonės-burtininkės-raganaitės, sklandančios tarp senųjų kaimo rykų ir XX a. technikos pavyzdžių – rašomųjų mašinėlių, skaičiuotuvų, radijo aparatų, iš kaimo atkeliavusių pieno separatorių, linų mintuvų, kultuvių, šukų ir kt.( gal ilgais rudens vakarais, jos mina linus ir verpia siūlus būsimiems audiniams…?)